Pirmoji pagalba, vaistinėlės ir pamokos

Pirmoji pagalba – pradinės pagalbos nukentėjusiam suteikimas ligos arba susižalojimo atveju, dažniausiai atliekamas pašalinio žmogaus iki kol bus suteikta profesionali medicininė pagalba. Tai yra paprasčiausi tikslingi veiksmai ir būdai, kuriais, naudojant turimas medicinos ir kitokias priemones bei medžiagas, išsaugoma nukentėjusiojo gyvybė, sustabdomi sveikatai žalingi poveikiai.
Pirmoji valanda po nelaimingo atsitikimo paprastai labai svarbi nulemiant tolimesnę nukentėjusiojo būklės raidą.
Pirmosios medicininės pagalbos tikslai – nutraukti žalojantį poveikį, atstatyti ar kompensuoti gyvybines funkcijas, stabilizuoti būklę, kol bus suteikta profesionali medicininė pagalba.



Bendrosios pirmosios medicinos pagalbos taisyklės:
1. Pirmiausia reikia išsiaiškinti nelaimingo atsitikimo situaciją ir įvertinti nukentėjusiojo būklę. Prieš teikiant pirmąją pagalbą, reikia įsitikinti, kad tai yra saugu. Jei situacija pavojinga Jūsų gyvybei, sveikatai (pravažiuojantis transportas, griūvantys objektai, gaisras, nuodingos medžiagos, elektros srovė, ar galite užsikrėsti pavojinga liga, ar nukentėjęs asmuo agresyvus) teikti pirmąją pagalbą draudžiama.
2. Esant sąlygoms, imtis priemonių pavojingai situacijai pakeisti (autoavarijos vietoje pastatyti įspėjamuosius ženklus, gesinti gaisrą, išjungti elektros srovę, kviesti pabalbą, naudoti apsaugos priemones ir t.t.). Nenaudoti priemonių, kurios gali pabloginti situaciją (nedegti degtukų, jei aplinkoje yra sprogstamų dujų mišinio – gamtinių dujų, benzino garų, nejungti elektros prietaisų). Nebloginti nukentėjusio būklės (jei įtariamas stuburo lūžis – nejudinti jo iš pradinės pozicijos, netraukti iš sudaužyto transporto). Nukentėjusį rekomenduojama judinti tik tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis, jei tai reikalinga siekiant atitraukti jį nuo pavojaus arba atgaivinti, išnešti nukentėjusįjį iš pavojingos aplinkos. Tai daryti reikia labai atsargiai, ypatingai kreipiant dėmesį į kaklą.
3. Pirmąją medicinos pagalbą teikti kuo skubiau.Pradėti nuo to sužalojimo, kuris pavojingiausias gyvybei. Stiprų kraujavimą stabdyti tuojau pat, nelaimingo atsitikimo vietoje. Jei žmogus sužalotas keliose vietose ar keliais būdais, pirmąją pagalbą pradėkite nuo to sužeidimo kuris pavojingiausias gyvybei (pvz., stipraus kraujavimo stabdymas, gaivinimas, žaizdų tvarstymas, imobilizacija). Nes galima taisyklingai sutvarstyti lūžusią koją, tačiau nukentėjusysis žus, jei prieš tai nebus užtikrintas kvėpavimo takų praeinamumas. Taigi teikiant pagalbą neįvertinus būklės, galima ne padėti, o net pakenkti.
4. Jei yra daug nukentėjusiųjų, pirmiausia pagalbą teikti tiems, kurių gyvybei gresia didžiausias pavojus ir kuriuos galima greičiausiai išgelbėti. Nebėkti prie to kuris šaukia garsiausiai, eiti prie to kuris tyli. Vertinti situaciją, pagal turimas galimybes.
5. Pirmąją pagalbą teikti visą laiką, kol atvyks greitoji medicinos pagalba. Nepalikti nukentėjusiojo be priežiūros.
Nukentėjusio būklės įvertinimas
1. Įvertinti nukentėjusiojo odos spalvą, išoriškai matomus sužeidimus, nukentėjusiojo padėtį (vertinti artėjant prie nukentėjusio).
2. Patikrinti reakciją, sąmonę. Pabandyti įvertinti nukentėjusio reagavimo į aplinką laipsnį. Jeigu nukentėjusysis atrodo pilnai ar dalinai praradęs sąmonę, reikia pabandyti kreiptis į jį labai garsiai, pajudinti už peties, stebėti ar reaguoja.
3. Patikrinti kvėpavimą. Pažiūrėti, ar kilnojasi jo krūtinė, pasiklausyti pridedant ausį prie nukentėjusiojo burnos, pajusti iškvepiamą orą priglaudžiant skruostą ar ausį prie nukentėjusiojo veido. Jei išvardintų požymių neaptinkama, nukentėjusysis greičiausiai nekvėpuoja. Tuomet būtina kuo greičiau kviesti greitąją pagalbą, atlaisvinti kvėpavimo takų praeinamumą ir nedelsiant pradėti dirbtinį kvėpavimą.
4. Patikrinti kraujotaką (užčiuopti pulsą). Jeigu nėra jokių cirkuliacijos požymių, pradėti išorinį širdies masažą (krūtinės ląstos spaudimus)
5. Nustatyti ar nukentėjusysis nekraujuoja (ar matosi kraujo čiurkšlė, krauju permirkę drabužiai, įėjimo ir išėjimo žaizdos, po nematoma kūno dalimi pakišamos ir ištraukiamos rankos kūno nejudinant).
6. Atkreipti dėmesį ar nėra šoko požymių (įvertinti odos spalvą, temperatūrą, drėgnumą, sąmonę, kvėpavimo dažnį, pulsą, troškulį, pykinimą, vėmimą).
7. Nustatyti ar nėra lūžių (nustatyti ar nėra smarkaus skausmo, patinimo, tirpimo, sumažėjusio jautrumo, ar nukentėjusysis gali pajudinti galūnes, ar nėra galūnių deformacijos, lūžgalių krebždėjimo, judrumo neįprastoje vietoje – tikrinama nuo galvos žemyn).
8. Nustatyti ar nėra nudegimų (paraudimo, pūslių, apdegusios odos, drabužių).
9. Nustatyti ar nėra galvos sužeidimų (kaukolės deformacijos, vyzdžių vienodumo, skysčio tekėjimo iš ausų, nosies, burnos ar sužeistos vietos, mieguistumo, neaiškios kalbos, galvos svaigimo, pykinimo, traukulių).
Dėmesio! Būklės vertinimo metu radus gyvybei svarbių funkcijų sutrikimą, tolesnis vertinimas nutraukiamas ir teikiama pagalba. Esant galimybei, įvertinimas pratęsiamas vėliau. Jei matomas stiprus kraujavimas, pirmiausia greitai užveržiama skarele virš kraujavimo vietos, po to eilės tvarka vertinama būklė. Jei yra kiaurinė krūtinės žaizda, pirmiausia reikia hermetizuoti žaizdą, po to vertinti ir teikti pagalbą.

Pirmosios medicinos pagalbos ABC

 Teikiant pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiam, kuris yra be sąmonės, vadovautis šiuo principu:
A. Kvėpavimo takai. Jei rastas žmogų be sąmonės, pirmiausia reikia įvertinti kvėpavimo takų praeinamumą ir atverti kvėpavimo takus.
B. Kvėpavimas. Nukentėjusiojo kvėpavimo funkcijos įvertinimas. Nesant kvėpavimo – atlikti dirbtinį kvėpavimą.
C. Kraujotaka. Nukentėjusiojo kraujotakos įvertinimas, tikrinant miego arterijos pulsą. Nesant pulso, netiesioginis širdies masažas. Intensyvaus kraujavimo stabdymas. Kova su šoku.

Pirmosios medicinos pagalbos eiliškumas
1. Aplinkos ir nukentėjusiojo būklės įvertinimas.
2. Stipraus kraujavimo stabdymas, gaivinimas.
3. Žaizdų sutvarstymas.
4. Įtvėrimas.
5. Reikalingos padėties suteikimas.
 6. Normalios kūno temperatūros palaikymas.

Kiekvienas žmogus privalo mokėti suteikti pirmąją pagalbą sau arba kitam žmogui. Ligos ar traumos atveju pravartu turėti iš anksto paruoštą pirmosios pagalbos vaistinėlę, laikomą greitai pasiekiamoje bei žinomoje vietoje.

Pagrindinių priemonių galima įsigyti bet kurioje vaistinėje.

Sterilūs ir nesterilūs tvarsčiai:

Įvairių dydžių lipnūs tvarsčiai;

Sterili marlė ir lipnus karpomas pleistras;

Sterilūs tvarsčiai (akių sužeidimams);

Elastinis suvyniojamas tvarstis (alkūnės, riešo, kelio ir kulkšnies sužeidimams);

Trikampis suvyniojamas tvarstis (lūžusių dilbio kaulų imobilizacijai);

Aliumininiai pirštų įtvarai.

Kitos medicininės priemonės:

Termometras;

Vienkartiniai švirkštai, medicininis puodelis ir šaukštas vaistams dozuoti;

Ledų maišeliai;

Pincetas;

Sterili vata;

Sterilūs vatos tamponai;

Priemonės lūžusiems ar skilusiems dantims laikyti (kelioninė dėžutė ir druskos tirpalas);

Pirmosios pagalbos vadovėlis.

Pagrindiniai vaistai:

Antiseptinis tirpalas (pavyzdžiui, vandenilio peroksidas, briliantinė žaluma);

Antibiotikų tepalas;

Sterilus akių ploviklis (pavyzdžiui, kontaktinių  lęšių tirpalas);

Kremas ar tepalas nuo niežulio;

Temperatūrą ir skausmą mažinantys vaistai (pavyzdžiui, paracetamolis, ibuprofenas).

 Kokie vaistai turėtų būti namų vaistinėlėje?

Kiekvienuose namuose turėtų būti elementariausi vaistai, kurie padėtų atsitikus nelaimei. Tai turėtų būti:

 • medicininis bintas – kad būtų galima apvynioti žaizdą, pristabdyti kraujavimą atsitikus nelaimei;

 • skausmą malšinamieji - reikėtų turėti silpnesnių skausmą malšinančiųjų, kurių gali prireikti suskaudus galvai, dančiui ar susižeidus

 • migdomieji bei raminamieji - dažniausiai reikalingi nenumatytam atvejui, susijaudinus. Čia puikiai galima pasitikėti tokiomis natūraliomis priemonėmis, kaip arbatos, lašiukai, tinktūros. Verta turėti ir silpnų vaistų nuo širdies. Jie ramina esant stresui, padeda susinervinus;

 • nuo peršalimo - peršalus namų vaistinėlėje reikėtų turėti ne tik imuninę sistemą stiprinančių preparatų, bet ir vaistų, mažinančių karščiavimą, gerklės skausmą, lašų nuo slogos;

 • nuo žaizdų - namų vaistinėlėje reikėtų turėti nereceptinių tirpalų bei preparatų žaizdelių dezinfekavimui, vėsinančių tepalų ar purškalų, malšinančių skausmą bei slopinančių tinimą. Taip pat reikėtų turėti kelių rūšių ir dydžių pleistro, binto, vatos, elastinį tvarstį, žirkles bei pincetą;

 • nuo virškinimo sutrikimų - būtinai vaistinėlėje reikėtų turėti aktyvuotos anglies, vaistų nuo viduriavimo ir vidurių užkietėjimo, virškinimą palengvinančių fermentų, kurie tiesiog būtini riebiau pavalgius ar apsivalgius.

Be šių pagrindinių medikamentų, namų vaistinėlėje gali būti akių lašų

Rekomenduotina reguliariai tikrinti pirmosios pagalbos vaistinėlę – papildyti bei laiku pakeisti netinkamas ar pasenusias vaistų bei tvarsliavos atsargas.

Organizmo gyvybei palaikyti būtina nuolatinė kraujotaka ir kvėpavimas. Įkvepiant į plaučius patenka oras. Per plaučius tekėdamas kraujas iš oro pasisavina deguonį, kuris nunešamas į smegenis. Nelaimingo atsitikimo metu sutrikus kvėpavimui, oras nepatenka į plaučius, kraujas nepasisavina deguonies, nes jo nėra plaučiuose, todėl į smegenis deguonis nepatenka. Organizmo būklė, kai sustojus kvėpavimui ir širdies veiklai, galvos smegenų ląstelės išlieka gyvybingos, vadinama klinikine mirtimi, o laikotarpis, per kurį šių ląstelių veiklą galima atgaivinti – klinikinės mirties trukme. Klinikinė mirtis nustatoma remiantis trimis požymiais: 1. Nėra sąmonės (nėra kontakto); 2. nėra kvėpavimo (nematyti krūtinės ląstos kvėpavimo judesių); 3. nėra kraujotakos (neužčiuopiamas pulsas). Sąmonė išnyksta po 1–2 min., o dar po 5 min. įvyksta negrįžtami pokyčiai smegenyse, žmogus miršta. Jeigu per šį laiką bus suteikta tinkama pagalba (dirbtinis kvėpavimas, dirbtinė kraujotaka, spaudinėjant krūtinės ląstą), gyvybę galima išgelbėti. Tai gali atlikti kiekvienas apmokintas žmogus, tuo metu esantis šalia, nes kol atvyks medikai, praeis per daug laiko, kad jie galėtų padėti. Todėl kiekvienas sąmoningas pilietis privalo mokėti gaivinti, kad galėtų išgelbėti savo draugų, artimųjų ar kitų į nelaimę patekusių žmonių gyvybę.

Kvėpavimo takų išvalymas ir atvėrimas

1. Prieš gaivinimą būtina nuimti mantą, atlaisvinti krūtinės ląstą nuo drabužių, nurišti kaklaraiščius, atsegti diržus, įsitikinti, kad krūtinės ląstos srityje nėra pakabukų, medalionų ir kitų pašalinių daiktų.

2. Paguldyti nukentėjusįjį ant nugaros. Jei nukentėjęs guli ant pilvo, reikia ištiesti tos pusės, į kurią planuojama versti, ranką virš galvos išilgai kūno, sukryžiuoti kojas, ant viršaus dedant priešingą vertimo pusei koją, ir, prilaikant už peties, galvos ir dubens atversti ant nugaros. Ranką grąžinti prie kūno.

3. Nukentėjusiojo smakrą suimti dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu, o kairę ranką uždėti ant paciento kaktos ir galvą atlošti taip, kad tarp apatinio žandikaulio ir kaklo susidarytų bukas kampas. Tačiau, jei yra įtarimų, kad gali būti pažeista nukentėjusiojo stuburo kaklinė dalis, galvos atlošinėti negalima. Tokiu atveju kvėpavimo takų praeinamumą galima užtikrinti tik atitraukiant apatinį žandikaulį. Tam reikia už kampų suimti apatinį žandikaulį ir patraukti jį žemyn.

4. Patikrinti ar gulint ant nugaros neužkrito liežuvis ir neužspaudė kvėpavimo takų, taip pat ar nėra svetimkūnių, dantų protezų, gleivių, skrandžio turinio likučių, kraujo krešulių ir kt. Jei yra, įkišti rodomąjį pirštą į burną ir kablio formos judesiu juos pašalinti.

5. Patikrinti ar nukentėjusysis kvėpuoja (ausį priartinti prie nukentėjusiojo burnos, klausytis ar yra kvėpavimo garsas, pajausti šilumą, o akimis stebėti ar juda krūtinės ląsta). Stebėti ne ilgiau kaip 10 sekundžių.

6. Jei kvėpavimo požymių nėra, atlikti dirbtinį kvėpavimą.

Dirbtinis kvėpavimas

1. Jei atliktos kvėpavimo takų išvalymo ir atvėrimo procedūros, reikia užspausti nukentėjusiojo šverves, nes priešingu atveju per nosį išeis visas įpučiamas oras.

2. Giliai įkvėpus burna apžioti nukentėjusiojo burną, kad neliktų tarpų orui išeiti, ir tolygiai (nepūsti staigiai, daug, nes oras gali patekti į skrandį, o grįžęs skrandžio turinys į plaučius) per 1,5–2 sekundes įpūsti orą, kad pakiltų krūtinės ląsta (800–1200 ml oro). Jei krūtinės ląsta pakilo, palaukti, kol oras išeis ir atlikti dar vieną pūtimą. Jei įpūsti nepavyko, patikrinti gerklę ir kartoti kvėpavimo takų atvėrimo procedūrą. Gaivinant per minutę reikia atlikti 10–12 įpūtimų.

3. Jei sužalotas apatinis žandikaulis ar sunkiai sužalota nukentėjusiojo burna, jos negalima atverti, dirbtinį kvėpavimą reikia atlikti per nosį. Nukentėjusiojo galvą atlošti ir pakelti smakrą, apžioti nosį ir ptro ją įpūsti oro. Po to, kad gaivinamas žmogus galėtų iškvėpti, ranka, laikančia už smakro, praverti jo burną.

4. Po 2 veiksmingų įpūtimų tikrinti pulsą nukentėjusiojo kaklo arterijoje, žaste, kirkšnyje, bandyti išgirsti širdies darbą. Jei nukentėjusiojo širdis plaka 60 ir daugiau kartų per minutę, išorinio širdies masažo nereikia.

5. Jei po 2 įpūtimų pulso nėra – daryti išorinį širdies masažą.

Išorinis širdies masažas

1. Nukentėjusysis turi gulėti aukštielninkas ant kieto pagrindo.

2. Apnuoginti krūtinės ląstą.

3. Atlikti išorinį širdies masažą geriausia klūpint prie nukentėjusiojo ant kelių.

4. Delnus vienas ant kito dėti tarp vidurinio ir apatinio krūtinkaulio trečdalio (maždaug per 2 pirštus nuo krūtinkaulio apačios link galvos). Vienas nykštys turi būti nukreiptas link nukentėjusiojo smakro, kitas – link pilvo. Pirštai neturi liesti krūtinės ląstos. Rankas per alkūnes laikyti ištiestas.

5. Spausti reikia iš viršaus žemyn apie 3–5 centimetrus gylio, staigiu vidutinio stiprumo judesiu, vidutiniškai 60 kartų per minutę. Atliekant paspaudimus naudoti savo kūno svorio jėgą. Kiekvieno krūtinkaulio paspaudimo metu turi būti jaučiama pulsinė banga ties miego arterija.

6. Po kiekvieno paspaudimo krūtinės ląstą reikia atleisti, kad į širdį pritekėtų kraujo, tačiau rankų nenuimti. Kiekvieną paspaudimą atlikinėti tik tada, kai krūtinės ląsta grįš į pradinę padėtį.

7. Tarpuose tarp paspaudimų sustoti ir įpūsti oro iš burnos į burną (arba iš burnos į nosį). Jei gaivina vienas, įpūtimų ir paspaudimų santykis turi būti 2:15 (1 ciklas), jei gaivina dviese – 1:5 (1 ciklas).

 Jei gaivinamas vaikas, oro reikia įpūsti žymiai mažiau, krūtinę spausti mažesne jėga (kūdikio krūtinę spausti pirštais).

8. Tęsti gaivinimą (pradedant nuo įpūtimų) tol, kol nukentėjusysis atsigaus (parausvės jo oda, vyzdžiai pradės reaguoti į šviesą) ar atvyks greitoji medicinos pagalba.

Mašinos vaistinėlė :

Didelis sterilus tvarstis, 10 cm x 12 cm* 1 vnt.

Karpomas pirmosios pagalbos pleistras, 10 cm x 6 cm* 8 vnt.

Lipnus pleistras, 2,5 cm x 5 m 1 vnt.

Palaikomasis tvarstis, 6 cm x 4 m* 2 vnt.

Palaikomasis tvarstis, 8 cm x 4 m* 3 vnt.

Palaikomasis trikampio formos tvarstis 2 vnt.

Pirmosios pagalbos žirklės 1 vnt.

Speciali antklodė nukentėjusiajam paguldyti ir (ar) apkloti, ne mažesnė kaip 210 cm x 160 cm 1 vnt.

Sterilus nudegimų tvarstis, 40 cm x 60 cm* 2 vnt.

Sterilus nudegimų tvarstis, 60 cm x 80 cm* 1 vnt.

Sterilus žaizdų tvarstis, 10 cm x 10 cm* 6 vnt.

Vidutinio dydžio sterilus tvarstis, 8 cm x 10 cm* 3 vnt.

Vienkartinės pirštinės 4 vnt.

Pirmosios pagalbos teikimo aprašymas 1 vnt.

Rinkinio aprašas 1 vnt.

 Papildomai rekomenduojama turėti:

- Ammonii causticum 10% sol. (Amoniako tirpalo);

- atšvaitinę juostą;

- Octenisept (Oktenidino dihidrochlorido žaizdų dezinfekavimo tirpalo, 50 ml);

- dirbtinio kvėpavimo kaukę. Jei sėdimų vietų (be vairuotojo vietos) yra daugiau kaip 8, rekomenduojama turėti ne mažiau kaip 2 kaukes;

- Natrio chlorido 0,9% sterilaus tirpalo (vienkartinių 25 ml arba 200 ml pakuočių) pažeistoms akims arba žaizdoms plauti

Ruošiantis į kelionę verta pasirūpinti vaistinėle

Kad negalavimai negadintų atostogų nuotaikos, prieš išvykstant būtina pasirūpinti kelionės vaistinėle.

Vasara neapsieina be išvykų į gamtą, pajūrį ar tolimesnių kelionių į svečius kraštus. Pakeitus aplinką, mitybos režimą, aktyviau leidžiant laisvalaikį atsiranda ir daugiau pavojų sveikatai. Kad negalavimai negadintų atostogų nuotaikos, prieš išvykstant būtina pasirūpinti kelionės vaistinėle. Kaip ją suformuoti patarė „Camelia“ vaistinės vedėja Indrė Mikuckienė.

Virškinamojo trakto sutrikimai. Kelionių metu užkandžiaujant sausais produktais ar ragaujant egzotiškų patiekalų dažnai susiduriama su virškinimo sutrikimais – ima streikuoti skrandis, vargina rėmuo, apsinuodijama, viduriuojama. Tokiems atvejams reikia turėti virškinimo fermentų, kurie gerina skrandžio darbą, vaistų nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pilvo pūtimo, vidurių užkietėjimo ir viduriavimo.

Peršalimas. Kartais kelionėje užklumpa įvairūs peršalimai, todėl pravers vaistažolių arbatos. Pajutus peršalimo simptomus vaistinėlėje reikėtų ieškoti tablečių nuo gerklės skausmo, karščiavimo, slogos, kosulio. Patartina turėti ir tepaliuko bei vaistų nuo pūslelinės.

Skausmas ir uždegimas. Dažnai kelionėje ima varginti netikėtai atsiradę dantų, ausų ar kiti skausmai. Numalšinti juos padeda analgetikai, tačiau būtina turėti ir vietiškai naudojamų preparatų, t.y. tepalų nuo skausmo ir uždegimo.

Alergija ir vabzdžių įkandimai. Alergiški žmonės su savimi privalo turėtų tablečių nuo alergijos, tepalų, kurie mažintų niežulį, išbėrimą. Tiems, kas alergiški vabzdžių įgėlimams reikėtų pasirūpinti ir švirkštais su adrenalinu.

Traumos ir sužeidimai. Aktyviai leidžiant laiką neišvengiamas įvairių traumų pavojus, todėl vaistinėlėje turėtų būti dezinfekuojančių priemonių, tvarsčių, pleistro, žaizdų gijimą skatinančių tepalų, šaldomųjų kompresų.

Pykinimas kelionės metu. Keliaujant lėktuvu ar laivu, dažną suaugusįjį, o ypač vaikus, pykina, todėl reikėtų pasirūpinti vaistais nuo supimo. Išvengti pykinimo padeda ir citrina. Prieš kelionę galima pasiruošti kelis citrinos griežinėlius ir vos pajutus pirmuosius „jūros ligos“ požymius, skiltelę citrinos įsidėti į burną. Nuo pykinimo tinka ir mėtiniai ledinukai, kramtomoji guma, imbiero tabletės.

Nudegimas saulėje. Pernelyg ilgai mėgaujantis kaitria saule oda gali parausti, nudegti, todėl pirmiausia vaistinėlėje reikia turėti apsauginių priemonių nuo saulės. Tai ypač svarbu keliaujant su vaikais, nes jų odai reikalinga ypatingai stipri apsauga. Jei vis dėlto oda nudega, tuomet prireiks specialaus tepalo, pantenolio purškalo, drėkinančio kremo ar losjono.

Specifiniai medikamentai. Nėščiųjų ir senyvo amžiaus žmonių kelionės vaistinėlėje turi būti tepalo, mažinančio kojų patinimą, skausmą. Sergantieji lėtinėmis ligomis turėtų pasirūpinti, kad nepritrūktų būtinųjų vaistų atsargų (insulino, nitroglicerino ir pan.). Viešuose paplūdimiuose ir baseinuose padidėja tikimybė užsikrėsti grybeliu, todėl vaistinėlėje pravartu turėti tepalo odos grybeliui gydyti.

Be visų minėtų vaistų reikėtų nepamiršti ir tokių priemonių kaip termometras, žirklės, spaudimo matavimo aparatas, vienkartinės pirštinės, dezinfekuojančios servetėlės.